Statistikos duomenimis, Lietuvoje viena iš šešių porų susiduria su sunkumais susilaukti kūdikio. Gydytojų teigimu, nevaisingumas yra liga, tad kaip ir bet kurią kitą ligą jį reikia gydyti. Apie nevaisingumo priežastis, metodus ir rezultatus šnekamės su gydytoju homeopatu Antanu Januškevičiumi.
- Kada pora, nesėkmingai bandanti susilaukti vaikų, turėtų sunerimti ir kreiptis į gydytojus?
Moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, paprastai natūraliai pastoti turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reiktų kreiptis į gydytoją. Gydytojo konsultacija taip pat būtina, jei moters mėnesinės yra nereguliarios ir (arba) labai skausmingos, taip pat jei prieš tai yra patyrusi keletą persileidimų arba jai žinomos ankstesnės persirgtos ligos (pvz. endometriozė, vėžys ir pan.). Vyrui į specialistą patariama kreiptis tuomet, jei jis patiria seksualinių, prostatos problemų, kankina lytinių organų skausmai, jam žinomos ankstesnės persirgtos ligos.
- Kokios porų nevaisingumo priežastys?
Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys: ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos.
Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys: nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.).
Noriu pabrėžti, kad ne tik organizmo sutrikimai ar ligos įtakoja nevaisingumą. Tam didelės įtakos turi amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (anstvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas.
- Kaip tiriamas ir gydomas nevaisingumas?
Iš pradžių nevaisinga pora turi kreiptis pas klasikinės medicinos vaisingumo specialistus, kurie bando išsiaiškinti poros sveikatos problemas, surinkti ligos istoriją. Moteriai atliekama ginekologinė echoskopija ir apžiūra, taip pat skiriami hormonų tyrimai. Vyrui atliekamas sėklos tyrimas. Pagal surinktą informaciją skiriamas efektyviausias poros gydymo metodas. Moteriai gali būti skiriama kiaušidžių ovuliacijos stimuliacija vaistais, jei reikia, histeroskopinė arba laparoskopinė operacija. Šios operacijos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. Vyrui gali būti patariama keisti gyvenimo būdą, naudoti vaistus, kad pagerėtų spermos kokybė. Taigi poros turėtų nesigąsdinti ir kreiptis į gydytojus kuo anksčiau, nes daliai nevaisingų šeimų užtenka minimalios pagalbos.
Tais atvejais, kai minėti gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali, tada reikia kreiptis į gydytojus homeopatus, kurie specialiais aparatais nustato silpnąsias vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime.
- Dalį porų homeopatinis gydymas neramina, nes ne visi gydytojai šį metodą pripažįsta. Ką atsakytumėte tokioms poroms?
Nevaisingos poros vis dažniau kreipiasi į gydytojus homeopatus. Tai įtakoja ne tik nevaisingų porų skaičiaus augimas, bet ir pačių pacientų sąmoningumas – jie drąsiau ir dažniau ateina ieškoti pagalbos, nei, tarkim, prieš dešimt ar dvidešimt metu, kuomet homeopatija buvo prilyginama šarlatanizmui. Taigi šiuo metu homeopatija - jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose.
Beje, noriu išsklaidyti gyvuojantį mitą, kad homeopatija - tai nuodai, turintys neigiamą poveikį žmonėms, nes homeopatinių vaistų dozės yra per mažos, kad sukelti žalingą poveikį sveikatai.
- Kitas poras gąsdinantis dalykas – aukšta homeopatinio gydymo kaina. Juk ne visoms poroms užtenka vienos konsultacijos. Koks būtų Jūsų patarimas ir padrąsinimas?
Nors gydytojų homeopatų konsultacijos nėra pigios, vis dėlto jos yra ženkliai pigesnės už dirbtinio apvaisinimo procedūras, kurios, skirtingai nei homeopatinis gydymas, retai būna sėkmingos, bei gali padėti tik tada, kai klasikinės medicinos specialistams pasiseka nustatyti nevaisingumo priežastį.
- Kur kreiptis, jei pora negali susilaukti vaikų, ir klasikinė medicina padėti negali?
Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme.
- Kokie homeopatinio gydymo sėkmės rezultatai ir nuo ko jie priklauso?
Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų. Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik nevaisingumo specialistų pastangos, bet ir pacientų kantrybė ir optimizmas šiuo atveju yra labai svarbūs.
2 komentarai - Nevaisingumas nėra nuosprendis
Mūsų porą nevaisingumas vargino daugiau nei aštuonis metus, kol netapo tiesiog praeitu ir pamirštu gyvenimo etapu. Ir turbūt pagrindinis momentas, paskatinęs apsisukti, grįžti, pabandyti dar kartą, – atėjęs suvokimas, kad nevaisingumas nėra nuosprendis, o tiesiog dar vienas kalnas, kurį reikia įveikti ir į jį įkopus pažvelgti į viską iš viršaus.
Kai pradėjome planuoti vaikus, jau buvome eilę metų susituokę, turėjome darbus, namus ir jautėmės visiškai subrendę šiam sprendimui. Mėgstu greitą rezultatą, tad tikėjau, kad po kelių mėnesių jau galėsime džiaugtis ir ruoštis pokyčiams. Deja, mėnesiai bėgo, o aš vis nepastojau. Visgi buvo ką kaltinti – tai darbas, tai naujos užduotys, tai atostogų nebuvimas ar stresas ir t.t. Sunku buvo man, viską kontroliuoti norinčiam žmogui, suvokti, kad kažkas nepavyksta, kažkas nuo manęs nepriklauso, o svarbiausia – aš nežinau kaip tai sutvarkyti.
Manau, vaikų „darymas“ tik iš pradžių yra smagus procesas. Po kelių nesėkmingų mėnesių, ypač ėmus griežtai sekti ciklą, ovuliaciją, vaisingas ir nevaisingas dienas, seksas tapo darbu, užduotimi, kurią toli gražu ne visuomet norėjosi vykdyti. Visas nerimas dėl nesėkmingų bandymų ir mylėjimasis pagal tvarkaraštį tikrai nestiprino santykių su vyru. Tad kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės.
Kai metų bėgyje nesugebėjau sėkmingai pastoti, kreipiausi į specialistus. Atlikus daugybę kraujo tyrimų, įvertinus kiaušintakių praeinamumą rentgenologiškai, ištyrus vyrą paaiškėjo, kad jokių sutrikimų nėra. Ginekologė padrąsino tęsti, ką pradėjom, ir kantriai laukti. Tęsėm, laukėm, tačiau nerimas ir stresas tik didėjo. Atėjus pas vaisingumo specialistus pasiūlymas buvo tik vienas – pagalbinis apvaisinimas, teigiant, kad kitais metodais susilaukti vaikų šansai maži.
Mano medicininis išsilavinimas šioje vietoje visai negelbėjo – pradėjus skaityti ir bandant susipažinti su laukiančiu procesu sukdavo pilvą ir svaigdavo galva. Pradėjau ieškoti kažkokių kelių, bandymų pakliūti pas vienus ar kitus specialistus, tačiau nuo įvairiausių istorijų ir komentarų internete šiaušdavosi plaukai – žmogiškumo tame, drįstu pavadinti – versle, atrodė mažai.
„Jaučiausi taip, lyg tunelio gale šviesos nebūtų. Per Kalėdų vakarienę pratrūkau, verkiau nesustodama šeimos rate dėl bejėgiškumo, nežinojimo kur lėkti, kur bėgti, kur kreiptis. Atrodė, kad be vaikų ateities nėra, o visa tai, ką darau, nebeturi prasmės. Ir šis išsikalbėjimas ir tėvų palaikymas, kad viskas bus gerai, kažkaip padėjo suvokti, kad dar ne viskas prarasta.“
Tada aš tiesiog nuėjau antros nuomonės pas gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių, ir jis į mane pasižiūrėjo kaip į pacientę, o ne pasipelnymo šaltinį, kelis kartus tyrė modifikuotu Folio metodu. Atrodė, kad viskas turėtų būti gerai, nors aiškios priežasties, kodėl nepavyksta pastoti, jis ir neįvardijo, nurodydavo tik silpnasias organizmo vietas, kurias reikia stiprinti. Ir po kiekvieno ištyrimo skirdavo homeopatinių vaistų. Ir po kelių mėnesių homeopatinių vaistų vartojimo, kurių poveikio nejutau, mėnesinių pagaliau nebesulaukiau. Likus savaitei iki 30-ojo gimtadienio paaiškėjo, kad laukiuosi dvynių! Ir dabar galiu tik pasidžiaugti augančiais vaikais, visai kitais rūpesčiais ir išmoktomis gyvenimo pamokomis.
Su linkėjimais visoms „nevaisingoms poroms“ – ieškokite gydytojo, kuris tiki jumis ir nori jums padėti.
Visada svajojau apie idealią šeimą - su vaikais. Tą svajonę apie gražią šeimą turėjau gal nuo kokių 20. Na, bet žinoma, pagal taisykles - mokslai pirmiau. Na, ir šiaip dar nebuvau pakankamai tam subrendusi. Kai tik su vyru susituokėme (man buvo 26) - nusprendėme, kad norime turėti vaikų ir nebesisaugojome. Aš buvau įsitikinusi, kad pavyks iš pirmo karto. Deja, kiekvieną mėnesį sulaukdavau mėnesinių…
Negalėjau patikėti, kad tai vyksta man. Jokių sveikatos problemų neturėjau, periodiškai lankydavausi pas ginekologę. Beje, lankydavausi privačioje garsioje klinikoje. Praėjus metams nusprendėme, kad jau reikia kažko imtis. Kadangi apie tuos nevaisingumo reikalus nieko nežinojau - pasitikėjau savo ginekologe. Ji buvo labai maloni ir gera (visą laiką nuo pat paauglystės lankiausi tik pas ją). Ji nusprendė padaryti man porą kraujo tyrimų ir jai to užteko, kad paskirtų man gerti vieną iš hormonų dideliais kiekiais, nes ji manė, kad man jo trūksta. Nuo tokios didelės dozės vaistų man svaigdavo galva, pykindavo, net negalėdavau vairuoti, kaip stipriai svaigdavo galva. Bet aš tikėjau, kad man tai gali padėti - juk gydytoja išmano savo darbą. Deja, tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Buvo padaryti tyrimai vyrui - jam viskas gerai, vadinasi, „brokuota“ esu aš. Daktarė pasiūlė folikulų augimą skatinančių vaistų (nors nepamenu, kad būtų sakiusi, kad jie užauga per maži) bei paskyrė į pilvą leidžiamų vaistų - tarp moterų vadinamu „sprogdukais“ - skatinančių ovuliaciją.
Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia. Nes reikėdavo juk mylėtis kas dieną arba kas antrą (čia jau įvairių teorijų dėl to internete galima rasti). Bevartodama tuos visus vaistus pradėjau pati internete domėtis kas ir kaip. Prisijungiau į slaptą grupę feisbuke. Ten pamačiau ir pažįstamų, kurios turi tą pačią problemą, tik aš apie tai anksčiau nežinojau… Kadangi pradėjau jaustis ne tik fiziškai, bet ir emociškai blogai - ėmiau ieškoti informacijos. Pirkau visokius ovuliacijos testus, kurie, beje, nieko nerodė. Sunaudodavau begalę nėštumo testų kiekvieną mėnesį vis tikėdamasi, kad gal pagaliau vaistai padėjo. Tačiau vos tik pasidarydavau nėštumo testus - iškart prasidėdavo mėnesinės. Prasidėjus mėnesinėms užpuldavo neviltis ir ašaros… ir vis klausdavau „Kodėl man???“
Vyras mane visą laiką palaikė ir visad buvo tas optimistas mūsų šeimoje, kai aš prarasdavau viltį. Naršydama internete supratau, kad ginekologė man neatliko jokių elementarių tyrimų dėl nevaisingumo, todėl nusprendžiau kreiptis į vaisingumo kliniką į tos srities specialistus. Nusprendžiau lankytis pas ginekologę, kuri įkūrė šią privačią kliniką.
Vizitai trukdavo apie 15 min, už juos reikėdavo sumokėti 70-100 eurų. Na, bent jau šita ginekologė paskyrė man daug tyrimų, kuriuos buvo būtina atlikti esant nevaisingumui. Ši gydytoja taip pat skyrė į pilvą leidžiamus „sprogdukus“ bei kitokius vaistus. Nuo visų skatinamųjų vaistų man užaugo apie 5, 5 cm skersmens cista kiaušidėje, todėl kurį laiką negalėjau nieko daryti, tik laukti ir tikėtis, kad ji išnyks. Taip pat ginekologė pasakė, kad reikės pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą.
Kadangi viena draugė buvo tai patyrusi, tai, žinoma, papasakojo visa tai su visomis smulkmenomis. To tyrimo aš pradėjau paniškai bijoti. Paskaičiau internete moterų potyrius, tai mane visiškai apėmė panika. Pradėjau labai blogai jaustis psichologiškai. Gerai, kad aš dar toks žmogus, kad kalbėjau su vyru, drauge ir tėvais apie tai. Kiti mano vietoj apskritai užsisklendžia ir viską išgyvena savyje. Turiu tokių pat likimo draugių, kurių tėvai apie problemą net nežino. Galbūt dėl baimės tai garsiai pripažinti, arba dėl jaučiamos gėdos. Skaudžiausia moterims, kurių vis aplinkui klausinėja: „O kada vaikai?“
Toje slaptoje feisbuko grupėje moterys viena kitos klausia patarimų, kaip elgtis, kai visi aplink tik to ir teklausia. Mums su vyru kažkaip pasisekė, nes niekas aplink labai dažnai neklausdavo. Bet, pasirodo, visi artimieji klausinėdavo mūsų tėvų. Tėvams turbūt labiau teko atlaikyti giminaičių „atakas“. Iš esmės tiesos nežinojo kiti, gal būtų tiesiog užtekę pasakyti žmonėms, kad yra tokia problema ir vaikai ant medžių neauga tiesiog. Kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi psichologiškai. Iš esmės jaučiau neviltį, kad nerandu tinkamos pagalbos net už tokius pinigus. Tie vizitai pas gydytoją trukdavo daugiausia 15 minučių, per kurias pusę laiko ji mėgindavo mane atsiminti ir perskaityti savo užrašus. Viskas vyko tokiu konvejeriu, už durų laukdavo dar daugybė merginų. Jaučiausi patekusi į pinigų mašiną, kur tik greit greit viską pažiūri, išberia visą informaciją kaip žirnius ir tu pasimetusi išeini lauk nieko nesupratusi. Pradėjau vestis vyrą kartu į vizitus, nes tiesiog nebesuprasdavau, kas vyksta tokiu kosminiu greičiu. Gal ta ginekologė ir išmanė savo darbą, bet jaučiau, kad čia esmė - pinigai. Vyrui iš karto nepatiko visa ši sistema. Nusprendėme per pažįstamus nuvažiuoti pasikonsultuoti į Santaros klinikas. Ten man pasakė: „Nėra čia tau ko laukti, jau 1, 5 metų nepastojat, nereikia to kiaušintakių pratekamumo tyrimo, o iškart laparoskopija (operacija)!“ Išėjau dar labiau pasimetusi negu buvau prieš tai. Jau mano istorijoje buvo 3 ginekologai - visi skirtingai sakė, ką reikia daryti ir tirtis negalint pastoti.
Mano ginekologė manė, jog nėra reikalo dar daryti tos operacijos, nes visgi kiti tyrimai dar nebuvo atlikti. Juk kaip bebūtų - tai operacija, kurios metu apžiūrima pilvo ertmė. Ir nemažai tokių moterų istorijų, kurioms padaro kiaušintakių pratekamumo tyrimą bei laparoskopiją ir nieko blogo neranda. Blogiausia tai, kad nebežinai, kuriuo daktaru tikėti. Mane apėmė visiška neviltis. Pamenu dieną, kai atėjau į darbą, šypsojausi, bendravau su kolegomis (juk jie nieko nežinojo), sėdėjau prie savo darbo stalo ir nebegalėjau sulaikyti ašarų. Nenorėjau, kad kolegos pamatytų mano tokią būseną, tai tiesiog bėgte išbėgau iš ofiso į lauką. Lauke buvo žiema. Ėjau ir verkiau taip, kaip turbūt niekad nesu verkusi. Tiesiog nebegalėjau valdyti savo emocijų. Jos ėmė ir sprogo. Tą dieną buvo labai sunku emociškai… Viską apsvarsčiusi, nusprendžiau vykti į Latvijos kliniką, kai prieš tai draugė įkalbino apsilankyti pas vieną geriausių nevaisingumo specialistų - gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių. Visad sakiau, kad jau ko ko, bet pas vyrą gydytoją tikrai neisiu, nes buvo gėda. Bet perlipau per save tikėdama, kad jis mano paskutinis šansas. Taigi, pakeičiau klasikinės medicinos vaisingumo kliniką į homeopatinę. Su vyru nuėję pas jį praleisdavome po valandą. Jis mums atlikdavo tyrimus modifikuotu Folio metodu, atidžiai analizuodavo tyrimų rezultatus, kalbėdavosi ir niekur neskubėjo. Nepaisant to, kad už durų taip pat laukė dešimtys moterų. Jis pagaliau buvo tai, ko man reikėjo. Jis buvo ne tik geras gydytojas, tačiau ir puikus psichologas. Mes su vyru pas jį radom vidinę ramybę, supratome, kad esame tose rankose, kurių mums reikėjo. Po kelių mėnesių pagaliau įvyko stebuklas ir aš pastojau!
Šiuo metu laukiuosi ir vis dar negaliu tuo patikėti. Ir sau aš galiu padaryti išvadą, kad geras specialistas yra svarbiausia. Manau, kad tiesiog pasisekė rasti puikų gydytoją. Manau, kad būtent jis man ir padėjo. Dabar aš pradėjau kalbėti garsiai apie savo istoriją su visais - artimaisiais, kolegomis ir iš esmės su bet kuo. Nes galbūt mano žodžius išgirs ar perskaitys tos poros, kurios nuo nevaisingumo kenčia ir nežino, kas iš tiesų joms gali padėti. Pati 10 metų kentėjau nuo nevaisingumo, ir žinau, ką tai reiškia. Yra moterų, kurios pasidariusios visus tyrimus, ir niekam nieko neradus, nuleidžia rankas. Yra šeimų, kurios pasiima paskolas iš banko tyrimams, dirbtiniam apvaisinimui ir jiems nepavyksta, ir jie dėl to pasiduoda. Tačiau pasiduoti nereikia. Kas ieško, tas randa.