Sveiki! Aš esu Olga Minina, man 28 metai, gyvenu Maskvoje. Prieš aštuonis metus ištekėjau už mylimo vaikino. Tada man atrodė, kad pasaulyje nėra laimingesnės moters už mane – pagaliau atsiskyriau nuo tėvų, buvau mylima. Tačiau laimę pradėjo kartinti vienas dalykas – niekaip negalėjau pastoti. Po vienerių santuokos metų kreipiausi į žinomiausius Rusijos ginekologus ir endokrinologus, tačiau jų visų diagnozė buvo vienoda: „Jūs, panele, vaikų, niekada neturėsite”.
Ši žinia mane pribloškė. Vaikų visada troškau, juos mylėjau, tikėjau ir tikiu, kad jie – pačios nuostabiausios būtybės žemėje, paguoda senatvėje. Mano nuomone, vaikai yra mūsų, moterų, gyvenimo prasmė. Man buvo didžiulis šokas, kad aš šios laimės niekada neturėsiu.
Kelios draugės pasiūlė kreiptis į homeopatus, bet nelabai šiuo gydymo metodu tikėjau. Galvojau – ką gali padėti vaistai labai mažomis dozėmis, jeigu negali padėti vaistai didelėmis dozėmis?
Taip praėjo septyneri ilgų išgyvenimų metai… Kartą svečiavausi pas draugę. Tuo metu pas ją svečiavosi ir gydytojas-homeopatas iš Vilniaus Antanas Januškevičius, buvęs žinomos šveicarų profesorės homeopatės Bodrovos (amžiną atilsį) mokinys. Aš tam gydytojui prisipažinau, kad netikiu homeopatija, kad man atrodo, jog ši metodika yra absurdas ir mažomis dozėmis vaistų ligos neišgydysi. Ilgai diskutavome. Gydytojas mane įtikinėjo, kad mažos vaistų dozės priverčia patį organizmą išsigydyti savo ligą, o ne trumpam panaikina ligos simptomus. Pasakojo ir apie kitus niuansus, pavyzdžiui, kad homeopatija – tai organizmo sveikatos problemų nustatymas pagal žmogaus išvaizdą, elgesį, kalbą…
Gydytojo paklausiau, kokią diagnozę jis nustatytų man iš mano išvaizdos, elgesio, kalbos? Jis paprašė, kad visi esantys kartu su mumis žmonės paliktų mus vienus, o kai visi išėjo, pasakė, kad iš visko sprendžiant aš esu nevaisinga. Sutrikau – gydytojas, kuris mane mato pirmą kartą, iškart diagnozuoja mano opiausią sveikatos problemą net be jokio ištyrimo!
Paprašiau gydytojo paskirti man homeopatinį gydymą nuo nevaisingumo, bet ne todėl kad staiga pradėjau pasitikėti homeopatija, o tik dėl to, kad mane labai nustebino nevaisingumo ,,ekspress” diagnostika be ginekologinio tyrimo… Nors gydytojas Antanas pasakė, kad jo išvados apie mano nevaisingumą nėra diagnozė iš kavos tirščių, o paremta homeopatijos mokslo dėsniais, man vis tiek atrodė, kad ta homeopatija yra ne mokslas, o kažkokia mistika.
Gydytojas pasakė, kad homeopatinio gydymo nuo nevaisingumo nepaskirsi per vieną vakarą – teks susitikti kitą dieną. Pasakė kur ir kada ateiti, paminėjo, kad mano priėmimas bus paskutinis, nes yra daug užsirašiusių. Gydytojas konsultuoja ne tik Lietuvoje, jis turi pacientų ir kitose šalyse, taip pat ir Rusijoje, dėl to atėjusi kitą dieną į priėmimą, turėjau palaukti, kol jis priims visus savo pacientus ir tik tada papildomai mane.
Gydytojo klausimai mane nustebino. Koks klasikinės medicinos gydytojas klaus, ant kurio šono tu miegi, ką dažniausiai sapnuoji, kokia tavo mamos plaukų spalva? Tarp šių, atrodo, beprasmiškų klausimų nepasigirdo nei vieno, tiesiogiai liečiančio mano ginekologines bėdas. Uždavęs, mano nuomone, krūvą nieko bendro su nevaisingumu neturinčių klausimų, gydytojas paskyrė man žirnelių. Nenuostabu, kad iš kabineto išėjau vėl apnikta abejonių. Jei rimtų ginekologų skirti vaistų kursai nepadėjo, tai kaip padės šitie maži žirneliai?
Tačiau žirnelius vis tik pradėjau vartoti pagal gydytojo sudarytą planą. Gydymas truko apie metus. Po kurio laiko pastebėjau, kad staiga darbe pradėjau norėti miego (niekada anksčiau manęs miegas darbe neėmė), atsirado pykinimo pojūtis. Draugės pradėjo domėtis, ar aš kartais nenėščia? Nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą, ir jis buvo teigiamas! Ginekologai negalėjo patikėti, sakė, kad nesupranta, kaip aš pastojau esant tokiems blogiems tyrimams. O kai aš vaiką - dukrelę! - be jokio vargo išnešiojau ir pagimdžiau, jiems išvis buvo šokas.