Renata su vyru savo mažylius vadina vaikščiojančiais stebuklais. Pirmajam tuoj bus ketveri, antrajam – pusantrų metų. 
Moteriai jaunystėje net mintis nebuvo kilusi, kad ji galinti turėti problemų dėl vaisingumo, tačiau pastangos pastoti truko aštuonerius metus. Per juos būta daugybė nusivylimų, išbandyta daugybė medicininių ir nemedicininių priemonių, tačiau negelbėjo niekas. Ir tik tada, kai jai visiškai nusviro rankos, stebuklas, dėl kurio medikai tik gūžčioja pečiais, įvyko. Taip prasideda Ingos Saukienės straipsnis "Pastangos susilaukti vaikų šeimai atsiėjo sumą, tolygią butui Vilniuje: griebusis paskutinės vilties, moteris netikėtai pastojo" iš 15min.lt
Pagalbinis apvaisinimas buvo nesėkmingas
Šiuo metu Renatai – 37-eri. Kai susituokė su vyru, jiems buvo vos po dvidešimt kelerius metus. Po dvejų metų pora pradėjo planuoti vaikelį. Kai per keletą mėnesių pastoti nepavyko, moteris kreipėsi į ginekologę. „Kadangi nuo jaunystės profilaktiškai tikrindavausi sveikatą, taip pat lankiausi ir pas ginekologę, man įtarė endometriozę. Tai moteriška liga, kai išvešėja gimdos audinys ir išplinta už gimdos ribų. Tačiau tuo metu nebuvo nei didelių skausmų, nei kitų nemalonių simptomų, todėl iki galo ir nesityriau. Tiesiog nesukau dėl to galvos, nors šeimos gydytoja kartą yra užsiminusi, kad dėl šio įtarimo patartų paskubėti su vaikų planavimu. Mat endometriozė gali sukelti problemų dėl vaisingumo.
Tiesa, pati ginekologė ramino, kad keletas mėnesių dar nieko nereiškia, nuo pirmųjų bandymų normalu pastoti per metus. Mes abu labai mylime vaikus ir labai svajojome apie juos, todėl skausmas buvo didžiulis. Vis dėlto stengėmės jam nepasiduoti.
Tačiau aš pagal rekomendacijas susiradau privatų ginekologą ir iš karto pradėjau tirtis. Lankiausi pas jį dvejus metus – po įvairių tyrimų jis man atliko laparoskopiją, kurios metu buvo nustatyta trečios stadijos endometriozė. Iš keturių stadijų trečia jau yra daug. Tuomet susiradau vaisingumo kliniką ir ketverius metus gydžiausi ten. Per tą laiką buvo atliktos šešios nesėkmingos inseminacijos (spermos įšvirkštimas tiesiai į gimdą) ir vienas pagalbinis apvaisinimas, kurio metu į gimdą įsodinti embrionai taip pat neprigijo. Atsimenu, buvau labai nusivylusi. Tuo metu atrodė, kad pagalbinis apvaisinimas turi suveikti šimtu procentų. Kai nepadėjo net ši procedūra, supratau, kad tikrai yra blogai“, – prisiminė pašnekovė.
Kiek išleidome pinigų, net baisu pagalvoti!
„Ko tik mes nedarėme. Dabar atrodo juokinga, bet tuomet viskas buvo rimta, nes viską stengiesi išbandyti, kad tik pasiektum tikslą. Gaudėme kiekvieną naują informaciją, žiūrėdavau visas laidas šia tema, skaitydavau visus straipsnius.
Meldėmės. Žvakutes esame uždegę praktiškai visose bažnyčiose, kuriose tik buvome.
Kiek išleidome pinigų, net baisu pagalvoti. Su vyru juokaujame, kad už tuos pinigus Vilniuje galėjome įsigyti butą, nes visos paslaugos, susijusius su vaisingumu, yra be galo brangios. Visur tekdavo kreiptis privačiai. Žinau porų, kurios netgi vykdavo vasarai į užsienį padirbėti, kad užsidirbtų pinigų pagalbiniam apvaisinimui.
Mes abu su vyru irgi labai daug dirbome. Viena vertus, reikėjo pinigų, kita vertus, darbas man padėdavo užsimiršti, negalvoti apie nesėkmingus bandymus pastoti. Mes abu labai mylime vaikus ir labai svajojome apie juos, todėl skausmas buvo didžiulis. Vis dėlto stengėmės jam nepasiduoti. Esu be galo dėkinga vyrui už palaikymą tuo metu. Be tikėjimo, kad viskas bus gerai, humoro jausmo ir vienas kito palaikymo būtų labai sunku ištverti tą vidinį skausmą. Mes iš tiesų naiviai tikėjome, kad kada nors viskas bus gerai. Nesėkmės prislėgdavo, bet išgyveni skausmą, keliesi ir eini pirmyn. Net kai reikėdavo mokėti didelis sumas už paslaugas, mes su vyru, stovėdami prie kasos, juokaudavome: susilauksime vaikų ir jie užaugę atidirbs šiuos pinigus. Bent žolę kieme pjauti duosime“, – pasakojo Renata.
Homeopatija daro stebuklus?
Kartą moteris per televiziją pasižiūrėjo laidą, kurioje kalbėjo gydytojas homeopatas. Jis tikino, kad po jo gydymo pastoja visos iki tol buvusios nevaisingos moterys. „Nors jis man pasirodė keistokas, aš neturėjau, ko prarasti, todėl nuėjau pas jį. Buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir nieko per daug apie savo sveikatos būklę nepasakojau. Tačiau jis, nuskenavęs mano kūną savo aparatu, gana tiksliai pasakė dabartines mano sveikatos problemas, pavyzdžiui, kad man svaigsta galva, net įvairias smulkmenas paminėjo. Nusprendžiau tęsti vizitus. Kas mėnesį jis mane iš naujo tirdavo ir skirdavo homeopatinių žirniukų bei tinktūros.
Sąžiningai laikiausi jo nurodymų, bet vis tiek nepastojau, nors jis kaskart sakydavo, kad situacija pagal tyrimus gerėja. Atsimenu, praėjus pusmečiui nuo šio gydymo jo kabinete iš nevilties, kad niekas nepadeda, tiesiog apsiverkiau. Tuo metu jau pradėjau galvoti, kad turbūt niekada nepastosiu. Paprastai aš nepasiduodu emocijoms, bet tuomet palūžau. Ir po mėnesio netikėtai pastojau! Tai tikrai buvo džiaugsmingas netikėtumas.
Kai vėliau pasakojau šią istoriją ginekologei, pas kurią gimdžiau abu savo vaikus, ji taip pat buvo nustebusi ir sakė: „Homeopatija nelabai tikiu, bet stebuklų būna.“ Aš irgi nežinau, kaip man pavyko. Tiek metų vaikščiojau pas gydytojus, stropiai darydavau viską, ką jie sakydavo, man buvo atliktos dvi laparoskopijos ir viena histeroskopija. Ir nieko“, – teigė Renata.
Pati moteris tuo metu planavo leisti kūnui metus laiko pailsėti nuo medicininių intervencijų ir hormoninio gydymo, kuris turi ne pačių maloniausių šalutinių poveikių, o tuomet dar kartą ryžtis pagalbiniam apvaisinimui. Todėl savo pastojimą ir sėkmingą gimdymą ji vadina stebuklu. Antras vaikas šeimoje taip pat buvo planuotas – šį kartą moteris pastojo per kelis mėnesius. Per tiek metų tikrai išmoksti atsipalaiduoti šimtus kartų, bet reikia kažko daugiau. „Noriu paskatinti poras nebijoti išbandyti pačių įvairiausių variantų, niekada nenuleisti rankų, nes niekada negali žinoti, kas padės. Draugai sakydavo – atsipalaiduok, ir viskas bus gerai. Per tiek metų tikrai išmoksti atsipalaiduoti šimtus kartų, bet reikia kažko daugiau. Kažkam gal padės pagalbinis apvaisinimas, kažkam užteks inseminacijos, o kažkam gal reikia kitokių pagalbos organizmui būdų“, – įsitikinusi Renata.
Gydo jau 12 metų
Homeopatas Antanas Januškevičius teigė, kad nevaisingumą gydo jau 12 metų ir stebi atvejus, kaip poros sėkmingai susilaukia atžalų natūraliu būdu. „Kai nėra anatominių kliūčių pastoti, dažniausiai pagalbinis apvaisinimas padėti negali, nes nevaisingumas gali atsirasti dėl užteršto organizmo – kartu su maistu, vandeniu, oru į žmogaus organizmą patenka daug kenksmingų medžiagų, šlakai bei toksinai per kraują ir limfą išnešiojami po visą organizmą ir jį nuodija. Jeigu tokių medžiagų susikaupia pernelyg daug, gali atsirasti problemų dėl vaisingumo.
Be to, atsiranda ir kitos problemos: sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, pradeda varginti dažni vidurių užkietėjimai bei pilvo pūtimai, trinka kraujotaka (pradeda šalti galūnės), slinkti, lūžinėti ir sausėti plaukai, atsiranda nuovargis ir silpnumas, pradeda blogėti atmintis ir trikti miegas, atsiranda dirglumas bei nuotaikų kaita. Netradicinės medicinos žinovai homeopatiją ir akupunktūrą vadina „organizmo šluotomis“, kurios priverčia, kad pats organizmas save išvalytų nuo toksinių medžiagų. Nors Renata aštuonis metus negalėjo pastoti, pritaikius jai kompleksinį organizmo valymą, organizmas išsivalė ir ji sėkmingai pastojo“, – tikino pašnekovas.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, moterų nevaisingumas užima penktą vietą tarp rimčiausių visuotinių negalių. Lietuvoje ir visame pasaulyje su vaisingumo sutrikimais susiduria nuo 8 iki 15 proc. porų, o iš viso nuo to kenčia daugiau kaip 186 mln. žmonių.
Po 8 metų sėkmingai pastojusi Aistė apie tai, ką patyrė
JAV gyvenanti šeima, 2021 lapkričio 21 d. rašo 15min.lt, sėkmingai susilaukusi pirmos dukrytės, po dvejų metų ryžosi antram vaikui. Tačiau, kad po Aistės širdimi suspurdėtų nauja gyvybė, teko praeiti aštuonerius metus trukusį išbandymų kelią. Moteris atvirai pasakoja, ką per tuos metus patyrė ne tik ji, bet ir jos vyras bei dukrytė.
Pagalbinį apvaisinimą bandė 6 kartus
Pirmos dukrytės, kaip pasakojo Aistė, ji susilaukė labai lengvai – pastojo praėjus vos keliems mėnesiams po santuokos. Tuo metu moteriai buvo 28-eri.
„Kai dukrytei buvo dveji, nusprendėme, kad norime dar vaikų. Pradėjome bandyti, tačiau metai bėgo, o rezultato nebuvo. Lankėmės pas įvairiausius gydytojus, tyrėmės. Paaiškėjo, kad problema – vyro sperma. Iš karto mums pasiūlė pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, tačiau mes atsisakėme ir susiradome kitą gydytoją, kuris parinko kitokį pagalbinio apvaisinimo metodą – sušvirkšti vyro spermą man į gimdą. Šią procedūrą kas mėnesį pakartojome tris kartus. Du pirmuosius gėriau vaisingumą skatinančius hormonus, nors man jokių problemų, trukdančių pastoti, nebuvo rasta. Hormonai sukėlė daug pašalinių poveikių ir labai sujaukė mano emocinę būseną, todėl paskutinę procedūrą darėme be jų.
Pirmą kartą turi labai daug vilties, kad pavyks, todėl sakai sau – darysiu tai tik vieną kartą, daugiau niekada. Kai nepavyksta, nusprendi bandyti dar kartą. Nepavykus guodi save, kad trečias kartas nemeluos. Po trečio karto patiri didžiulį nusivylimą ir nusprendi procedūros daugiau nebekartoti. Tačiau po kurio laiko ir vėl pradedi apie tai galvoti. Taip ir mes po pusmečio sugrįžome dar trims kartams. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Panirau į tokią gilią depresiją, kad mėnesį tiesiog gulėdavau negalėdama pasikelti iš lovos.
Supratau, kad buvau iškėlusi per didelius lūkesčius, dėl kurių jausdavau nepakeliamą įtampą. Atsimenu, buvau darbe, tą dieną man turėjo prasidėti mėnesinės ir aš, sulaikiusi kvapą, laukiau, ar jos bus. Išėjau papietauti ir jos prasidėjo. Tuomet paskambinau savo vyrui, kad praneščiau žinią, tačiau negalėjau net žodžio ištarti – buvo tiek daug emocijų. Todėl abu su vyru nusprendėme, kad daugiau negalime taip savęs kankinti“, – atviravo pašnekovė.
Kadangi sutuoktiniams buvo nepriimtina gimdyti iš mėgintuvėlio, o kitos tradicinės medicinos galimybės buvo išsemtos, jie nusprendė atsigręžti į natūralios medicinos metodus. Ko tik jie neišbandė – taikė įvairius organizmo valymo būdus, dietas, gėrė įvairiausius vitaminus, tačiau niekas nepadėjo.
Noras toks stiprus, kad argumentai neveikia
Aistė neslepia, kad šie metai labai paveikė ir jos emocinę būseną, ir tarpusavio santykius su vyru. „Jeigu ne mūsų dukra, nežinau, ar būtume sugebėję išsaugoti santuoką, nes įtampa buvo begalinė. Tas noras pastoti ilgainiui taip išdidėja, kad tampa nenormalus. Taip norisi, kad nieko daugiau nematai. Tai tarsi apsėdimas. Sakai sau, kad daugybė žmonių gyvena be vaikų, o aš net ir neturiu, kuo skųstis, mes turime nuostabią dukrytę. Bet noras turėti dar vieną vaiką toks stiprus, kad neveikia jokie argumentai. Ir net kai tau atrodo, kad jau priimi situaciją tokią, kokia yra, iš tiesų tu niekada jos nepriimi. Užtenka sužinoti, kad kaimynė pastojo trečią kartą, ir vėl sukyla visos emocijos. Grįžti namo ir sakai vyrui – bandome dar kartą.
Tas sekinantis laukimas kiekvieną mėnesį – gal šį kartą pavyks, ir baisus nusivylimas, kai prasideda mėnesinės. Jeigu bent dieną jos vėluoja, įtampa šokteli dar labiau. Tai tikrai nenormalu, bet nieko negali su savimi padaryti. Ir net nelabai turi, kam pasipasakoti. Aš nesidalinau savo skausmu net su draugėmis, nes vis dar yra kažkokia stigma – žmonėms gėda prisipažinti, kad turi problemų su vaisingumu. Atrodo, kad visiems kitiems sekasi lengvai, tik tu turi problemų. Ir tik vėliau sužinai, kad ne viena dukrytės draugė gimusi mėgintuvėlyje“, – savo išgyvenimais dalinosi Aistė.
Pasak jos, ne mažiau sunku buvo ir jos vyrui, kuriam sužinoti, kad dėl jo problemų mes negalime susilaukti vaiko, yra dar baisiau: „Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Jautėsi labai kaltas, kad negali manęs padaryti laimingos. Man sunku būdavo girdėti jo atsiprašinėjimus. Vis jam kartodavau, kad šioje situacijoje mes esame abu turime problemų, kita vertus, prašydavau pabandyti dar kartą. Tai tikras išbandymas santykiams. Jis man netgi siūlė pasinaudoti spermos banku, bet aš buvau nusprendusi, kad vaikas genetiškai turi būti arba mūsų abiejų, arba nė vieno.“
Kita vertus, moteris supranta, kad vyras būtų lengviau susitaikęs su situacija, tačiau jai pačiai susitaikyti buvo sunku. Kai vaikystėje jos klausdavo, kuo norėtų būti užaugusi, visada atsakydavo – mama. Aistė labai myli vaikus ir kažkada norėjusi jų net septynių.
Šeimos situacija neišvengiamai palietė ir joje augančią dešimtmetę mergaitę. Mama prisimena, kad maždaug nuo ketverių dukrytė kiekvieną vakarą melsdavosi, Dievo prašydama broliuko arba sesutės. Per kiekvieną gimtadienį, užpūsdama žvakutes, turėdavo tik šį vieną norą.
„Viena vertus, mes šeimoje visada labai atvirai kalbėdavome šia tema, kita vertus, visi jos amžiaus vaikai jau turėjo broliukus ar sesutes. Maždaug prieš porą metų kartą ji sugrįžo iš mokyklos ir sako: „Mama, aš vienintelė klasėje, kuri neturi broliuko ar sesutės. Man visi draugai sako, kad ir geriau neturėti, bet aš vis tiek noriu“. Tuomet skaniai pasijuokėme“, – sakė pašnekovė.
Manė, kad prasidėjo menopauzė
JAV gyvenanti šeima bandymams susilaukti antro vaiko išleido apie 40 tūkst. dolerių ir galiausiai nusprendė, kad likusi vienintelė išeitis – įsivaikinimas. Jie pradėjo įsivaikinimo procedūrą iš Lietuvos, tačiau dėl daugybės biurokratinių formalumų ir pandemijos procesas užtruko apie dvejus metus ir kainavo dar ne vieną tūkstantį.
„Pirmiausia tave turi patvirtinti kaip potencialų įtėvį šalyje, kurioje gyveni: buvo tikrinami mūsų namai, netgi kalbama su mūsų dukryte, jos klausinėjant, kokie mes tėvai, praėjome specialius kursus. Ir visa tai yra mokama. Kai šiuos popierius susitvarkėme, tuomet prasidėjo reikalai Lietuvoje, kol pernai pasiekėme stadiją, kai jau laukėme, kada mums pasiūlys vaiką. Ypatingų pageidavimų vaikui negalėjome kelti, kadangi pirmenybė įsivaikinant teikiama Lietuvos gyventojams“, – pasakojo moteris.
Tuo metu šeima viešėjo Lietuvoje ir Aistė nusprendė patyrinėti vaisingumo gydymo galimybes tėvynėje. Taip ji susirado su vaisingumo tema dirbantį homeopatą. „Nusprendėme, kad jei ir nepadės pastoti, pagerins bendrą mūsų organizmo būklę ir tikrai nepakenks. Mano vyras skeptiškai vertino šią galimybę, bet kadangi esame tiek visko perėję, sutiko. Gydytojas ištyrė mus savo aparatu ir skyrė homeopatinių tablečių. Vyrui buvo įvardintos kraujotakos problemos, kurių jis tikrai turi, bet mums atrodė, kad jos niekuo nesusijusios su vaisingumu. Man sakė, kad nusilpusi skydliaukė, nors kraujo tyrimai niekada nerodė patologijos.
Praėjus porai mėnesių man suvėlavo mėnesinės. Pagalvojau, kad prasidėjo ankstyva menopauzė, net minties nebuvo pasidaryti nėštumo testą. Po pusantro mėnesio sakau vyrui: „Keistai jaučiuosi. Arba aš laukiuosi, arba man kažkas negerai.“ Vyras iš karto patarė užsirašyti pas gydytoją, nes, esą, tikrai kažkas negerai. Apie nėštumą jis taip pat nepagalvojo – po tiek metų jau buvome praradę viltį. Galiausiai pasidariau nėštumo testą ir labai nustebau, kad jis buvo teigiamas“, – dėstė pašnekovė.
Pastojo po vizito pas homeopatą
Sutapimas ar iš tiesų padėjo vizitas pas homeopatą – nežinia, tačiau faktas, kad šiandien Aistė skaičiuoja jau septintą nėštumo mėnesį. Jos savijauta puiki, nėra jokių komplikacijų, viskas vyksta pagal planą.
„Esu visko patyrusi – ir depresijos, ir nerimo, ir panikos priepuolių, o dabar gyvenu tikroje euforijoje. Man nereikia priminti, koks svarbus gyvenime dėkingumas. Atsibudusi kiekvieną rytą iš visos širdies dėkoju už tai, ką turiu. Mes visi jaučiamės palaiminti. Mūsų dukrytei per tuos metus buvo prisikaupę tiek emocijų, kad sužinojusi, jog laukiamės, ji pusvalandį verkė iš laimės. O dabar nebežino, kokį norą sugalvoti per gimtadienį. Suprantu, kad vyresni vaikai visada pavydi, nesvarbu, kiek vaikų šeimoje ir kokio jie amžiaus. Jau dabar kartais ji baiminasi, kad taps ne tokia reikalinga. Bet mes su ja esame labai artimos ir labai daug kalbamės. Tikinu, kad ji visada bus mums labai svarbi, nors pirmi keli mėnesiai tikriausiai bus sunkesni, nes kūdikiui labai reikės mamytės. Kaip bus iš tiesų – nežinome, bet tikiuosi, kad ji niekada nepasijaus nereikalinga ar nemylima“, – tikino pašnekovė.
A. Januškevičius: nevaisingumas nėra nuosprendis
Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius teigia, kad moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, natūraliai pastoti paprastai turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reikėtų kreiptis į gydytoją.
Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos.
Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys – nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.). Vaisingumui didelės įtakos turi ir amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (antsvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas.
Pasak jo, į gydytojus homeopatus verta kreiptis, jeigu tradicinės medicinos gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali. Jie specialiais aparatais nustato silpnąsias organizmo vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime.
„Šiuo metu homeopatija jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose. Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme. Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų. Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik gydytojų homeopatų pastangos, bet ir pacientų kantrybė šiuo atveju yra labai svarbi”, – teigė nevaisingas poras homeopatijos metodais gydantis specialistas.
Padėjo iš nevilties priimtas sprendimas
Šiuo metu Kristina sūpuoja ką tik gimusią dukrytę, kurios šeima laukė 10 metų. Per tą laiką jie išbandė viską – ir mokslu pagrįstus metodus, ir internete rastus patarimus. Įvairioms procedūroms, vizitams pas gydytojus jie išleido apie 5 tūkst. eurų, tačiau pastoti padėjo pačioje didžiausioje neviltyje priimtas sprendimas. Tai eilutės iš 2023-01-29 dienos straipsnio <Per 10 metų Kristina išbandė viską, kad susilauktų dukrytės: padėjo iš nevilties priimtas sprendimas>.
Tikėjosi pastoti per vieną mėnesį
"Visada svajojau apie gražią šeimą su vaikais. Šią svajonę jau turėjau nuo 20 metų, tačiau, kaip ir daugelis merginų, pirmiausia norėjau baigti mokslus. Tuo metu dar nebuvau subrendusi šeimai. Kai mes susituokėme su vyru, man buvo 26-eri. Abu sutarėme, kad jau dabar norime vaikų ir per intymius santykius nesisaugojome. Buvau įsitikinusi, kad pavyks iš pirmo karto.
Deja, kiekvieną mėnesį sulaukdavau mėnesinių. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta man. Jokių sveikatos problemų neturėjau, periodiškai lankydavausi pas ginekologę. Tarsi nebuvo nieko, kad trukdytų pastoti.
Praėjus metams, nusprendėme, kad jau reikia kažko imtis. Kadangi apie nevaisingumo reikalus nieko nežinojau, visiškai pasiklioviau savo ginekologe. Ji buvo labai maloni ir gera – lankiausi pas ją nuo paauglystės. Gydytoja paskyrė keletą kraujo tyrimų, iš kurių nusprendė, kad mano organizme išsiderinę lytiniai hormonai, todėl išrašė receptą didelei vieno iš hormonų dozei. Nuo vaistų man svaigdavo galva, pykindavo, net negalėdavau vairuoti, bet aš juos gėriau, nes labai norėjau pastoti“, – savo istorijos pradžią pasakojo Kristina.
Buvo atlikti tyrimai ir vyrui, tačiau jie jokių pakitimų nerodė, kad jauna moteris visą naštą už negalėjimą susilaukti vaikų prisiėmė sau.
„Vadinasi, „brokuota“ esu aš. Ši mintis, kad esu brokuota ir nepatirsiu motinystės, man būdavo nepakeliama. Galvoje dažnai sukdavosi klausimas: „O jeigu niekada nebūsiu mama?“ Jis suspausdavo širdį iki tokio keisto skausmo, lyg būtų maža adata įdūrusi į širdies raumenį ir geltų nepaleisdama. O gerklėje jausdavau užspaustų ašarų gumulą, kurį sudarė aibė neišsakytų, neišrėktų jausmų, minčių, neišverktų ašarų…
Buvo jausmas, kad gerklėje užstrigo neišrėktas skausmas, kuris trukdo ryti, kvėpuoti, kalbėti ir kurio nesigauna praryti“, – atviravo pašnekovė. Kai hormoniniai vaistai nepadėjo, gydytoja pasiūlė folikulų augimą skatinančių vaistų bei paskyrė į pilvą leidžiamų vaistų, skatinančių ovuliaciją. Tarp moterų jie vadinami „sprogdukais“. Tačiau nepadėjo ir tai.
Varginančio gydymo karuselė
„Nuo pastangų pastoti jaučiausi blogai ir emociškai, ir fiziškai. Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia. Prisiskaitę įvairių teorijų internete, mylėdavomės kasdien arba kas antrą dieną. Pirkau įvairiausius ovuliacijos testus, kurie, beje, nieko nerodė. Kiekvieną mėnesį sunaudodavau begalę nėštumo testų vis tikėdamasi, kad gal pagaliau vaistai padėjo. Prasidėjus mėnesinėms apimdavo neviltis ir ašaros…
Vis klausdavau „Kodėl tai man?“ Prisijungiau prie feisbuko grupės, į kurią susibūrė pastoti negalinčios moterys. Joje pamačiau ir daug pažįstamų, kurios turi tą pačią problemą, tik aš apie tai anksčiau nežinojau, nes garsiai jos nekalba apie savo problemą. Laimė, mane labai palaikė vyras. Kai aš prarasdavau viltį, jis mūsų šeimoje visada išlikdavo optimistas. Naršydama internete supratau, kad ginekologė man neatliko elementarių tyrimų dėl nevaisingumo, todėl nusprendžiau kreiptis į vaisingumo kliniką, t. y. į tos srities specialistus.
Vizitai trukdavo apie 15 minučių, o per pusę to laiko gydytoja mėgindavo mane atsiminti ir perskaityti savo užrašus. Viskas vyko konvejeriu, nes už durų laukdavo daugybė merginų. O mokėti už juos reikėdavo apie 70–100 eurų, tačiau bent jau man buvo paskirti visi reikalingi tyrimai, kurie atliekami susidūrus su vaisingumo problema. Taip pat man vėl buvo paskirti į pilvą leidžiami „sprogdukai“ bei kitokie vaistai. Nuo visų skatinamųjų vaistų man užaugo apie 5,5 cm skersmens cista kiaušidėje, todėl kurį laiką negalėjau nieko daryti, tik laukti ir tikėtis, kad ji išnyks“, – pasakojo Kristina.
Trys ginekologai – trys skirtingos nuomonės
Vaisingumo klinikoje moteris išgirdo, kad reikės pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą. Kadangi viena draugė buvo tai patyrusi, ji su visomis smulkmenomis papasakojo, kaip jis vyksta. Taip pat moteris internete pasiskaitė apie kitų moterų potyrius – visi jie buvo labai nemalonūs, todėl ji pradėjo paniškai bijoti to tyrimo.
„Kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi – tarsi patekusi į pinigų mašiną: tave greitai apžiūri, išberia visą informaciją kaip žirnius ir tu pasimetusi išeini lauk nieko nesupratusi. Todėl paprašiau vyro kartu į vizitus eiti, nes tiesiog nebesuprasdavau, kas vyksta tokiu kosminiu greičiu. Gal ta ginekologė ir išmanė savo darbą, bet jaučiau, kad čia esmė – pinigai. Vyrui iš karto nepatiko visa ši sistema.
Nusprendėme per pažįstamus nuvažiuoti pasikonsultuoti į Santaros klinikas. Tačiau ten sulaukiau dar griežtesnio pasiūlymo: „Nėra čia ko laukti, jau 1,5 metų nepastojate, todėl reikia ne kiaušintakių pratekamumo tyrimo, o laparoskopijos!“ Tai vis dėlto invazinė procedūra, mažytė operacija, kurios metu apžiūrima pilvo ertmė. Tačiau ginekologė manė, kad jos nereikia, nes dar nebuvo atlikti tam tikri kiti tyrimai. Aš visiškai pasimečiau.
Trys ginekologai kalbėjo skirtingai, ką reikia daryti ir ką tirtis negalint pastoti. Taip pat žinojau daug moterų istorijų, kurioms nei kiaušintakių pratekamumo tyrimas, nei laparoskopija nieko bloga neparodė.
Mane apėmė visiška neviltis, nebežinojau, kuo tikėti. Atsimenu, atėjau į darbą, šypsausi, bendrauju su kolegomis, tačiau prisėdusi prie savo darbo stalo nebegaliu suvaldyti ašarų. Nenorėjau, kad kolegos pamatytų tokią mano būseną, todėl bėgte išbėgau iš ofiso į lauką. Lauke buvo žiema. Ėjau ir verkiau taip, kaip turbūt niekada nesu verkusi. Tiesiog nebegalėjau valdyti savo emocijų. Po beviltiškų dešimties metų pastangų pastoti jos ėmė ir sprogo“, – moteriai iki šiol skaudu prisiminti tuos išgyvenimus.
Po emocinės duobės – stebuklas
Tai buvo lūžis, kai moteris sau pasakė, kad daugiau neištvers jokių medicininių procedūrų ir pasinaudojo draugės patarimu išbandyti netradicinę mediciną ir apsilankyti pas nevaisingumą gydantį gydytoją homeopatą.
„Atlikęs tyrimą Folio metodu, jis pasakė tą patį, kaip ir mano pirmoji ginekologė – sutrikusi hormonų pusiausvyra organizme, nors mediciniškai ji vaistais tarsi jau buvo atstatyta. Tačiau jis mus su vyru nuramino ir paskyrė man homeopatinį gydymą. Po pusmečio aš pastojau ir jau sėkmingai pagimdžiau!
Mums tai buvo tikras stebuklas, todėl ryžausi kalbėti apie savo istoriją garsiai. Aš manau, kad man padėjo būtent šis gydymas. Ir labai džiaugiuosi, kad nenuleidome rankų.
Žinau moterų, kurios, atlikusios visus tyrimus, kurie taip ir neparodė priežasties, nuleidžia rankas. Žinau šeimų, kurios pasiima paskolas pagalbiniam apvaisinimui, o jis nepavyksta, ir tuomet jos pasiduoda. Ir labai gerai žinau, koks tai psichologinis išbandymas.
Aš bent jau apie tai kalbėjausi su vyru, su draugėmis, su tėvais. Kitos tiesiog užsisklendžia ir viską išgyvena savyje, nes bijo arba gėdijasi apie tai kalbėti. Skaudžiausia, kai visi aplink klausinėja: „O kada vaikai?“ Mums su vyru kažkaip pasisekė, nes aplinkiniai mūsų per daug neklausinėdavo. Bet, pasirodo, visi artimieji klausinėdavo mūsų tėvų. Būtent tėvams teko atlaikyti giminaičių „atakas“. Gal jiems būtų užtekę pasakyti, kad vaikai ant medžių neauga?“ – atviravo pašnekovė.
Homeopato komentaras
Pasak homeopato Antano Januškevičiaus, nevaisingumą gali sukelti hormonų disbalansas, kurio priežastys gali būti susijusios netgi su vaikystėje persirgtomis ligomis.
„Daugelis moterų žino, kad jų nuotaikų kaita priklauso nuo hormonų kaitos jų menstruacijų ciklo metu. Kiekvieną mėnesį hormonai moters organizme kinta cikliškai. Tuo metu, kai išskiriami vieno tipo hormonai, moteris skraido lyg ant sparnų: viską daro su pasitenkinimu, viskas puikiai pavyksta. Jos akys spindi lyg žvaigždės, lūpose klajoja šypsena, balsas – saldesnis už medų. Tai dienos, kai moteris nori mylėti ir būti mylima.
Tačiau po kurio laiko ima vyrauti kito tipo hormonai, tuomet džiaugsmą pakeičia bloga nuotaika, moteris pradeda dėl visko išgyventi, jaudintis.
Tokiu ritmu viskas vyksta, jei moteris sveika ir jos biologinis laikrodis veikia taip, kaip jam gamtos paskirta. Tačiau dėl lytinių hormonų kaitos sutrikimo blogos nuotaikos ir perdėto jautrumo epizodai užsitęsia, tuo pačiu atsiranda problemos su vaisingumu, kurių negali išspręsti pagalbinis apvaisinimas.
Nesėkmių procentas išauga ypač tada, jei moteris vaikystėje ar paauglystėje daug sportavo, bandė sulieknėti ar dažnai sirgdavo peršalimo ligomis. Dėl to ne tik nesusiformuoja tinkama hormonų ciklinė kaita, bet ir sumažėja kiaušidžių ląstelių atsargos, su kuriomis moteris gimsta ir kurios natūraliai neatsinaujina, bet yra būtinos vaisingumo funkcijai. T
uomet vienintelis sprendimo būdas – padėti organizmui sureguliuoti šią lytinių hormonų kaitą“, – teigė homeopatas. Pasak jo, Lietuvoje nevaisinga yra kas 5–6 pora. Be nepakankamų kiaušidžių ląstelių atsargų ir netinkamos hormonų ciklinės kaitos, nevaisingumą gali sukelti ir dėl lėtinių infekcijų užakę kiaušintakiai, labai tirštos gimdos kaklelio gleivės, neleidžiančios spermatozoidams patekti į gimdą, antsvoris, kuris taip pat sukelia ovuliacijos sutrikimus, ir pan.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/per-10-metu-kristina-isbande-viska-kad-susilauktu-dukrytes-padejo-is-nevilties-priimtas-sprendimas-1028-1999214