Praeitų metų birželio mėnesio 5 diena įsimins kaip skaudžiausia diena mano gyvenime. Tą dieną aš išgirdau baisų žodį - kiaušidžių vėžys su metastazėmis į kepenis. Man, nė karto rimtai nesirgusiai trisdešimtmetei trijų vaikų visada linksmai mamai - tokia baisi liga! Kai pas mane atsirado visai nereikšmingas pilvo skausmas, net negalėjau įsivaizduoti, kad tai gali būti tokios baisios ligos pradžia. Ir kaip dabar prisimenu dieną, kai dėl pilvo skausmo kreipiausi į savo šeimos gydytoją, kuris paskyrė nuskausminančių vaistų. Tačiau nežiūrint šių vaistų vartojimo, pilvo skausmas vis stiprėjo, kol galu gale nualpau ir mane išvežė į ligoninę su greitąja. Ligoninėje, nežiūrint taikomo gydymo, pilvo skausmai nerimo, be to, pradėjau labai karščiuoti. Pradžioje temperatūra kildavo 2 kartus per parą, kartais krisdavo savaime. Vėliau temperatūros pakilimai tapo dažnesni, temperatūra jau pakildavo iki >39˚C. Be to, pradėjo didėti kepenys, blužnis, mezenteriniai limfmazgiai, ryškėti anemija (dėl kurios net 2 kartus buvo atlikta eritrocitų masės transfuzija). Stebėtas kepenų fermentų padidėjimas. Buvo atlikti įvairiausi tyrimai, tačiau diagnozė nebuvo aiški. Laukimas ir nežinomybė tiesiog varė mane į neviltį. Ir tik paėmus kepenų biopsiją, buvo nustatyta, kad tai - kiaušidžių vėžys su metastazėmis į kepenis.
Sužinojus diagnozę, susitvardyti buvo labai sunku. Klausi savęs - „kodėl man?“, „Ką aš darau ne taip?“. Širdy – begalinis skausmas... Bet turi būti stiprus, tiesiog suimti save į rankas, nusibraukti visas ašaras ir kovoti, kovoti bei nesuabejoti nei sekundei šios kovos pergale. Kitaip galvoti net negalima. Nustačius diagnozę, buvo skirta didelių dozių chemoterapija bei švitinimas, kurių metu išsivystė toksinis kaulų čiulpų pažeidimas (dėl to iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o esant mažiausiai traumai - atsirasti mėlynės), bet onkologinė liga nei progresavo, nei regresavo. Ir kur tik aš nesikreipiau, kol pagaliau - prisipažįstu atvirai - papuoliau pas homeopatą Januškevičių. Jo rekomenduoti homeopatiniai vaistai kažką kažkur mano kūne stimuliavo, organizmas pradėjo pats kovoti su mane užklupusia negalia, ir liga pagaliau pradėjo regresuoti, o taip pat atsistatė kaulų čiulpų funkcija.
Daktaras išsireiškė tiksliau: homeopatija sustiprino chemoterapijos poveikį, kuri homeopatijos fone pasidarė labiau veiksminga. Esu labai dėkinga ir klasikinei medicinai, ir homeopatijai, kurių dėka aš šią klastingą ligą įveikiau.
Valerija N.
Man yra dvidešimt penkeri metai, o mano mamai – penkiasdešimt. Prieš porą metų neaišku dėl ko pas mane staiga po visą kūną atsirado raudoni stipriai niežtintys bėrimai, o mamai tuo pačiu metu prasidėjo dažni pasikartojantys dusulio priepuoliai. Daktarų diagnozės, aišku, pribloškė: mamai - bronchų astma, man - psoriazė.
Iš pradžių išbandėme klasikinės medicinos siūlomą gydymą, tačiau hormoninis gydymas tiek man, tiek mamai efekto nedavė, bet mes abi dar nuplikome ir priaugome svorio, o nei bėrimai, nei dusulio priepuoliai nesumažėjo. Kadangi klasikinė medicina efekto nedavė, tai problemą pasiryžome įveikti netradicinės medicinos metodais. Pusdienį prasėdėjusi internete, pasirinkau homeopatą Antaną Januškevičių.
Konsultacijos metu gydytojas paaiškino, kad bėrimų atsiradimas pas mane galėjo būti sąlygotas tuo, jog kai ištekėjau, pradėjau įtarinėti savo vyrą neištikimybe. Man atrodė, kad nors jis grįžta iš darbo visada laiku, o darbe, pažįstamų kolegų teigimu, su merginomis bendrauja tik darbo temomis, ir, be to, visą laisvą laiką praleidžia su manimi, tačiau labai mėgsta flirtuoti su mano draugėmis, kurios ateina pas mus į svečius. Mano mama dėl visų šitų mano įtarinėjimų labai pergyveno ir tai galėjo būti jos dusulio priepuolių svaria priežastimi.
Be to, gydytojas konstatavo, jog aš su mama turime daug bendrų bruožų:
- esame labai jautrios tam, ką apie mus sako kiti žmonės,
- mėgstam reikalauti iš gydytojų, kad jie skirtų mums daugiau laiko,
- labai išgyvenam dėl kitų žmonių netinkamo elgesio,
- pas mus vienodai prakaituoja delnai emocinės įtampos fone,
- mėgstam vienodą maistą bei gėrimus.
Tai galėjo sąlygoti prielaidos, jog mūsų sveikata sutriko dėl tos pačios priežasties - galimos vyro bei žento neištikimybės - teisingumą. Iš čia išvada – mums abiems reikia gerti tuos pačius homeopatinius vaistus. Keista, bet kai pradėjome su mama naudoti gydytojo paskirtus vienodus vaistus, man pagaliau išgaravo visi šie kvaili įtarinėjimai ir neištikimybės baimės, o tuo pačiu praėjo bėrimai, o mamai – dusulio priepuoliai.
Leokadija R.
Kai aš ištekėjau ir pagimdžiau dukrą nuo mylimo vyro, atrodė, kad gyvenimas yra nuostabus. Bet kai prabėgo vienuolika laimės metų, vieną gražią dieną į mūsų šeimos duris pasibeldė bėda - autonominė somatoforminė disfunkcija. Vienuolikmetė dukra staiga kiekvieną naktį pradėjo sapnuoti košmarus, bei kas valandą dėl jų prabusti. Nieko negalėjo pagelbėti nei neurologai, nei psichologai, nei psichiatrai, nei didelės psichotropinių vaistų dozės.
Kadangi kitos išeities nebuvo, nutariau išmėginti netradicinės medicinos metodus ir pradėti nuo homeopatijos. Pasakysiu tiesiai šviesiai, gydytojas homeopatas Antanas didelio pasitikėjimo nesukėlė. Man nebuvo suprantama, kodėl Januškevičius akcentavo, kad dukros naktiniai košmarai susiję su tuo, jog ji yra valdingo charakterio, ir kad jos tėtis jaunystėje užsiiminėjo alpinizmu. Nuostabą kėlė ir tai, jog kai mano mergaitė gydytojui papasakojo, kad naktiniai košmarai pasireiškia tuo, jog ji kiekvieną naktį mato ją puolančias gyvates ir dėl šių košmarų dažnai prabunda bei neišsimiega, tai gydytojas pradėjo klausinėti, kaip atrodo tos gyvatės, kokios jų spalvos, ir kiek tų gyvačių aplamai yra vienu metu, be to, kaip jos mano dukrą puola.
Mergaitė negalėjo užmigti būdama kambaryje viena, nes bijojo, kad ją gali užpulti gyvatės, kai ji užmigs. Nebuvo aišku, kodėl, parenkant dukrai homeopatiją nuo naktinių košmarų, gydytojui buvo labai svarbu išsiaiškinti, kada mano dukra energingesnė – žiemą ar vasarą, be to, koks jos apetitas, o taip pat, ką ji labiau mėgsta valgyti – bulves ar makaronus, žuvį ar mėsą. Nežiūrint keistų gydytojo homeopato klausimų, jo paskirti homeopatiniai vaistai išvadavo dukrą nuo naktinių košmarų visiems laikams.
Nijolė L.
Dar būdama jauna, kartą išgirdau tokį posakį: "Moterys virš 40 –tai kaip mėšlo maišas, tik ir tekalba apie savo ligas". Aš nusprendžiau, kad tokia netapsiu. Kai prasidėjo problemos su nugara ir po stuburo rentgeno išgirdau: "Stuburo diskų išsikišimas, ką jūs norite – amžius daro savo!, - būtina sumažinti aktyviąją veiklą", - aš nusprendžiau ieškoti alternatyvų ir radau. Po gydymosi pas daktarėlį Antaną nugaros problemos „išgaravo“, ir, kas man itin svarbu, galiu ir toliau aktyviai slidinėti kalnų slidėmis!
Olga J.
