Dėl nevaisingumo išgyvenusi kaunietė pagaliau džiaugiasi sėkme: besigydant pavyko ir svorio numesti
Dabar kaunietė Ineta Vaišvilienė (30 m.) kartu su vyru augina dviejų metukų amžiaus dukrytę ir mėgaujasi motinyste. Bet buvo metas, kai ją buvo apėmęs didžiulis nerimas, kad vaikelio susilaukti niekaip nepavyksta, o neigiamas emocijas dar labiau kurstė visuomenės spaudimas: „Kada gi vaikai?!”
Ineta atsiminė, kad dar mokyklos laikais, kalbant apie apsisaugojimo priemones, buvo kalama į galvą, kad pastoti yra labai lengva.
"Todėl, sukūrus šeimą, pirmieji nesėkmingi bandymai man tapo krize, ir kiekvieną mėnesį sulaukusi mėnesinių, gedėjau panašiai kaip netekusi artimo žmogaus. Turbūt ne viena moteris yra susidūrusi su panašia situacija – iš pradžių iš aplinkos pasigirsta klausimai „Tai kada vestuvės?“, susituokus – „Tai kada vaikai?“, o vėliau, žiūrėk, visos artimiausios draugės jau susilaukė atžalų, išskyrus tave. Ir dar per televizorių girdi, kad geriausia gimdyti iki 35-ių, kadangi net jauname amžiuje kas ketvirta vaisingo amžiaus pora jau negali susilaukti vaikų, o vėliau pastoti tikimybė iš viso labai sumažėja“, - pasakojo Ineta.
Kai dabar pagalvoja, laikas jos visai nespaudė, jai pradėjus nerimauti nebuvo nė 25 m. Su vyru ji 5 metus gyveno nesusituokusi, o iškart po vestuvių ketino susilaukti vaikų – bet, kai greitai pastoti nepavyko, morališkai pasijuto įspeista į kampą.
„Tuo metu, kai negalėjau pastoti, mano gyvenimas buvo visai susiaurėjęs ir sukosi tik apie norą turėti vaikų. Negana to, turėjau nuolat virškinti visokias replikas. Ir vyrui teko girdėti žeidžiančių žodžių – kai kada jo draugai juokaudavo: “Tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite?” – atsiminė Ineta.
Dėl to ją ėmė kamuoti kaltės jausmas. Graužėsi ir dėl to, kad seniau vyrui sakė, jog atžaloms dar ne laikas, ir gėrė kontraceptines tabletes.
Bendraudama su draugėmis, Ineta labai gėdijosi vaikų temos, nes jau galvojo, kad viskas baigta ir nėra jokių šansų.
Po porą metų trukusios krizės ji pasiryžo ir kartu su vyru kreipėsi į vieną žinomą vaisingumo kliniką, vėliau – į antrą, trečią.
„Nors jų siūlomų priemonių, kaip spręsti problemą, tikrai yra, tačiau nė viena jų (tarp jų ir dirbtiniai apvaisinimai, kurių buvo net penki, skirtingose klinikose taikyta kiek kitokia metodika) mums laukiamo rezultatų nedavė“, - konstatavo pašnekovė.
Nuo oficialių metodų – prie alternatyvų
Galiausiai Ineta susisiekė ir pabendravo su likimo draugėmis, kurioms pasisekė nevaisingumą įveikti – Vaisingų moterų draugijos vadove Beata bei kauniete Milda. Jos Inetą paragino kreiptis į gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių.
Šis paaiškino, kad negalinčiai vaikų susilaukti moteriai nevaisingumas diagnozuojamas tik tada, kai ji neturi gimdos ar kiaušidžių (tai yra, pastojimui būtinų dalykų) - tokioje situacijoje gali padėti tik dirbtinis apvaisinimas, bet turinčiai reikalingus organus moteriai tai - tik pastojimo sutrikimas, kuris gali būti išgydomas homeopatija.
„Šis gydytojas po išsamios konsultacijos ir biorezonansinės diagnostikos modifikuotu folio metodu man skyrė homeopatinių žirnelių, taip pat atliko lazerinės akupunktūros seansų ciklą. Tuo pačiu buvau įpareigota keisti gyvenimo būdą, kuomet prioritetas skiriamas mitybai, parinktai maisto netoleravimo testo dėka, bei mažojo dubens kraujotaką gerinančiomis mankštoms su intensyvaus judėjimo programa“, - vardijo Ineta.
Svorį metė... miegodama
Seniau Ineta galvojo, kad ji ir dieta – nesuderinami dalykai, o ir mankštos skirtos tikrai ne jai, bet gydytojo paraginta ji visgi susiėmė ir įsisavino sveikos gyvensenos principus.
Sveika mityba jai buvo aktuali ir dėl to, kad dėl prieš tai buvusių dirbtinių apvaisinimų priaugo daug svorio (o ir iki jų nebuvo liekna) – jai net teko keisti visus drabužius, nes senieji buvo per maži, o pilvas padidėjo tiek, jog aplinkiniams ėmė atrodyti, kad ji pagaliau nėščia, kai ji dar tik apie tai svajojo.
„Žinoma, žinojau, kad dirbtinio apvaisinimo metu moterys priauga svorio, bet nemaniau, kad tiek! Ir po šių procedūrų sulieknėti pasirodė labai sunku“, - sakė Ineta.
Tačiau kai ji pradėjo gyventi sveikai, svoris susireguliavo. Moteris mano, kad tam įtakos turėjo ir tai, kad, laikydamasi gydytojo nurodymų, ji pradėjo reguliuoti darbo ir poilsio režimą.
„Sužinojau, kad nors atrodytų, jog mūsų organizmas riebalus degina tolygiai, gal labiausiai tada, kai kažką intensyvaus veikiame, bet yra atvirkščiai - mūsų kūnas daugiausiai riebalų sudegina, kai mes miegame, o ne bėgant ant takelio dienos metu. Naktį mūsų kūnas pradeda gaminti augimo hormoną, kuris yra pats stipriausias riebalų degintojas, o kai nemiegame, to hormono išsiskiria minimaliai. Be to, gydytojas pabrėžė, kad augimo hormonas būtinas ir vaisingumui. Taigi pradėjau anksčiau eiti miegoti, gerai išsimiegodavau, ir manau, tai irgi padėjo sureguliuoti svorį ir pastoti“, - pasakojo Ineta.
Pagaliau pavyko!
Pirmą kartą pašnekovė pastojo praėjus trims mėnesiams po kreipimosi į homeopatą. Deja, įvyko persileidimas. Tačiau šį faktą ji nusprendė laikyti ne didžiule nelaime, o savotišku žingsneliu į priekį – vadinasi, fiziškai turėti vaikų ji tikrai gali, ir kitą kartą pastojus viskas bus gerai.
Taip ir buvo - po kelių mėnesių ji vėl pastojo, išnešiojo ir susilaukė žavios dukrytės.
„Nėštumas ir gimdymas praėjo lengvai. Per visą nėštumą buvau jaučiausi energinga ir pilna jėgų – galbūt prisidėjo tai, kad sveikai maitinausi ir dariau mankštas“, - sakė Ineta.
Tiesa, dar gydymosi pradžioje specialistas buvo atkreipęs dėmesį ir į tai, kad norint, jog jo skirtas gydymas būtų veiksmingas, reikia keisti ir požiūrį į vaikus. Negalima nekantrauti, nusiteikus, kad norime vaiko bet kokia kaina (tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti) – šis noras turi būti natūralus, ir ne tik dėl to, kad atitiktume standartus, pateisintume giminių lūkesčius, neišsiskirtume iš draugių, kurios augina vaikus. Turi būti noras turėti vaikų, jaučiant, kad jiems galiu daug ką duoti, ir jų reikės laukti tiek, kiek reikės.
„Kaip tvirtino gydytojas, nežydintis medis neveda vaisių – pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, kad apvaisintų, o tada auginti vaisius. Man labai patiko ši analogija, nusprendžiau duoti sau sužydėti, ir tai, manau, padėjo įveikti nevaisingumą“, - teigė moteris, dabar negalinti atsidžiaugti savo dukryte.
Keletą klausimų uždavėme Inetos minėtam gydytojui homeopatui Antanui Januškevičiui.
Kokios būtų pagrindinės nevaisingumo priežastys?
- Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys: ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė.
- Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys: nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.).
Tačiau ne tik organizmo sutrikimai ar ligos įtakoja nevaisingumą. Tam didelės įtakos turi stresas, aplinkos užterštumas, nevisavertė mityba.
Kodėl kai kurioms poroms nepadeda ir gydymas vaisingumo klinikose?
- Kai neišeina pastoti, iš pradžių nevaisinga pora kreipiasi pas klasikinės medicinos vaisingumo specialistus, kurie bando išsiaiškinti poros sveikatos problemas bei jas sukėlusias priežastis. Moteriai atliekama ginekologinė echoskopija ir apžiūra, taip pat skiriami hormonų tyrimai. Vyrui atliekamas sėklos tyrimas. Pagal surinktą informaciją skiriamas efektyviausias poros klasikinės medicinos gydymo metodas.
Moteriai gali būti skiriama kiaušidžių ovuliacijos stimuliacija vaistais, jei reikia, histeroskopinė arba laparoskopinė operacija. Vyrui gali būti patariama naudoti specialius vitaminus, kad pagerėtų spermos kokybė. Ir daliai nevaisingų šeimų šios pagalbos užtenka.
Tais atvejais, kai minėti gydymo metodai yra neveiksmingi ir vaikų susilaukti vis tiek neišeina, nors tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be žymesnių nukrypimų, verta kreiptis į gydytojus homeopatus, kurie modifikuotu Folio metodu nustato silpnąsias organizmo vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų ir nevaisingumo problema išsispręstų.
Kokie būtų jūsų bendro pobūdžio patarimai poroms, kurios susirūpinusios, kad kurį laiką nepavyksta pastoti: ką reiktų apmąstyti ir ką galbūt daryti kitaip?
- Nereikia žiūrėti į seksą kaip į darbą bei jaudintis dėl to, ar tikrai šį kartą pasiseks ir pastoti pavyks. Seksas turi teikti malonumą, o tada galime šnekėti apie vaikus.
Kaip pavyzdį imkime triušį – gyvūną, kuris dauginasi daug ir paprastai. Bet ar galima įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas arba kažkur netoliese šnarėtų krūmai? Automatinė kūno reakcija yra „kaukis arba bėk“, o ne „galvok apie palikuonis“. Kai mes bijome nesėkmės sekso metu, mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą, ir vaikų susilaukti neišeina.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2024/08/25/news/del-nevaisingumo-isgyvenusi-kauniete-pagaliau-dziaugiasi-sekme-besigydant-pavyko-ir-svorio-numesti-33286605