Noriu papasakoti istoriją, kaip įveikiau nevaisingumą bei ja pasidalinti su jūsų skaitytojais.
Mokykloje dažnai buvo kalama į galvą, kad pastoti yra labai lengva. Todėl, sukūrus šeimą, pirmieji nesėkmingi bandymai man tapo krize, ir kiekvieną mėnesį, sulaukusi mėnesinių, gedėjau panašiai kaip netekusi artimo žmogaus. Nes, turbūt, ne viena moteris yra susidūrusi su panašia situacija – iš pradžių iš aplinkos pasigirsta klausimai „tai kada vestuvės?“, susituokus – „tai kada vaikai?“, o vėliau, žiūrėk, visos artimiausios draugės jau susilaukė atžalų, išskyrus tave, galiausiai per televizorių išgirsti, kad geriausia gimdyti iki 35-erių, kadangi net jauname amžiuje kas ketvirta vaisingo amžiaus pora jau negali susilaukti vaikų, o vėliau pastoti tikimybė iš viso labai mažėja. Žodžiu, tuo metu, kai negalėjau pastoti, tai negana to, kad mano gyvenimas buvo susiaurėjęs ir sukosi tik apie norą turėti vaikų, tai dar turėjau nuolat virškinti visas šias replikas.
Dėl to atsirado kaltės jausmas, kad kažkada vyrui sakiau, jog atžaloms ne laikas, kad gėriau kontraceptines tabletes, juo labiau pradėjo kamuoti mintys, kad pastovių išgyvenimų dėl nepastojimo nualintas kūnas turės savyje mažai resursų užauginti gyvybę. Bendraudama su draugėmis, labai gėdijausi šios temos, nes galvojau, kad viskas baigta, nėra jokių šansų.
Vis dėlto, po ne vienerius metus trukusios krizės pagaliau kreipiausi į žinomiausias vaisingumo klinikas. Nors jų siūlomų priemonių, kaip spręsti problemą, tikrai yra, tačiau nė viena jų (taip pat ir dirbtiniai apvaisinimai) rezultatų nedavė. Pagaliau pabendravusi su likimo draugėmis, kurioms pasisekė nevaisingumą įveikti – vaisingų moterų draugijos vadove Beata Antuže* bei jų įkalbėta, susiradau alternatyvios medicinos gydytoją Antaną Januškevičių (www.homeopatai.lt), kuris paaiškino, kad negalinčiai vaikų susilaukti moteriai nevaisingumas diagnozuojamas tada, kai ji negali pastoti po metų reguliarių lytinių santykių be kontracepcijos priemonių naudojimo. Nevaisingumo priežastys gali būti įvairios, įskaitant hormoninius sutrikimus, kiaušintakių užsikimšimus, endometriozę ir kitus veiksnius. Tokiais atvejais gali būti taikomi įvairūs gydymo būdai, įskaitant dirbtinį apvaisinimą.
Antanas Januškevičius – nuostabus gydytojas, puikus specialistas, žmogus, į kurį malonu kreiptis, nes moka nuraminti, išklauso, išsamiai atsako į rūpimus klausimus. Po išsamios konsultacijos ir biorezonansinės diagnostikos modifikuotu Folio metodu, šis gydytojas paskyrė homeopatinius žirnelius, taip pat atliko eilę lazerinės akupunktūros seansų, tuo pačiu buvau įpareigota keisti gyvenimo būdą, kuomet prioritetas skiriamas dietai, parinktai maisto netoleravimo testo dėka, bei mažojo dubens kraujotaką gerinančiomis mankštoms su intensyvaus judėjimo programa. Rezultatas: po pusantrų metų pastojusi gydytojo Antano Januškevičiaus skirto gydymo dėka, dar išmokau ir sveikai gyventi (nors anksčiau galvojau, kad dietos ir aš nėra suderinami, o mankšta – tikrai ne man), dėl to lengvai praėjo nėštumas ir gimdymas, o aš ne tik tapau žavios mergytės mama, bet ir per visą nėštumą jaučiausi energinga bei pilna jėgų.
Tiesa, po eilės dirbtinių apvaisinimų labai priaugau svorio (juo labiau, iki jų nebuvau liekna), man net teko keisti visus drabužius, senieji buvo per maži, o pilvas pradėjo kyšoti tiek, jog aplinkiniams atrodė, kad pagaliau nėščia. Kai pamačiau savo nuotraukas internete, buvau šokiruota! Žinoma, žinojau, kad dirbtinio apvaisinimo metu žmonės priauga svorio, bet ne ant tiek! Ir po šios procedūros, pasirodo, sulieknėti ypač sunku! Tačiau, kai pradėjau gydytis homeopatija ir išmokau sveikai gyventi, svoris susireguliavo, bet tam įtakos turėjo dar ir tai, kad, laikydamasi gydytojo nurodymų. Pradėjau reguliuoti darbo ir poilsio režimą, nes gydytojas paaiškino, kad atrodytų, jog mūsų organizmas riebalus degina tolygiai, gal labiausiai tada, kai kažką intensyvaus veikiame, pavyzdžiui, vidury dienos. Tačiau yra atvirkščiai, nes mūsų kūnas daugiausiai riebalų sudegina, kai mes miegame, o ne bėgant ant takelio dienos metu, nes būtent naktį mūsų kūnas pradeda gaminti augimo hormoną, kuris yra pats stipriausias riebalų degintojas, o kai nemiegame, augimo hormono išsiskiria minimaliai, tai yra, riebalų deginimas vyksta ne tada, kai mes sportuojame, ir ne tada, kai mažai valgome, o būtent tada kai miegame.
Gydytojas pabrėžė, kad augimo hormonas būtinas ir vaisingumui. Pradėjau anksčiau eiti miegoti ir gerai išsimiegoti, manau, tai irgi padėjo sureguliuoti svorį ir pastoti. Tiesa, dar gydymosi pradžioje gydytojas buvo atkreipęs dėmesį, kad norint, kad jo skirtas gydymas būtų veiksmingas, reikia keisti požiūrį į vaikus. Negalima nekantriai ir kategoriškai norėti, kad noriu vaikų bet kokia kaina (nes tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti), o noras turėti vaikų turi būti natūralus. Ir ne tik tam, kad atitiktumėme standartus, pateisintumėme giminių lūkesčius, neišsiskirtumėte iš draugių, kurie augina vaikus. Turi būti noras turėti vaikų, jaučiant, kad jiems galiu daug ką duoti, bet jų reikės laukti tiek, kiek reikės, juk, kaip tvirtino gydytojas, nežydintis medis neveda vaisių – pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, apvaisinti ir tada auginti vaisius. Man labai patiko gydytojo analogija, tad nusprendžiau duoti sau sužydėti ir tai irgi, manau, padėjo įveikti nevaisingumą. Noriu pridurti, kad kai gydytojo skirto gydymo dėka pastojau, po kelių mėnesių įvyko persileidimas, išnešioti pavyko, tik pastojus iš antro karto. Bet po persileidimo, manau, svarbiausia suprasti, kad jeigu kiaušidės, kiaušintakiai, gimda – yra, vadinasi, fiziškai galimybės turėti vaikų yra, ir, jeigu, homeopatijos dėka neišėjo pastoti iš pirmo karto, būtinai išeis iš antro, nes pats faktas, kad išėjo pastoti, tai jau žingsnelis į priekį. Dar noriu pridurti, kad vyro sėkla nebuvo ideali. Kai kada jo draugai juokaudavo: „Tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite?“. Tokias replikas jam suvirškinti buvo žiauriai sunku. Bet malonu, kad homeopatija sutvarkė ir jo spermatogramą taip pat. Tokia mano istorija.
Parengta pagal Inetos Vaišvilienės straipsnį Mano istorija